Artėjančio laiko stebėjimas pagal Carlos Castaneda..

Kovotojai stebi artėjantį laiką. Paprastai mes žvelgiam į jį nutolstantį. Tik kovotojai gali pakeisti padėtį ir atsisukti į jų link artėjantį laiką“ – Carlos Castaneda.

Visų pirma, kas bendra tarp Sun Tzu karo meno ir mistiko Carloso Castanedos – vieno giliausių ir originaliausių XX amžiaus mąstytojų. Bendra yra Žmogaus-Kovotojo samprata. Tiesa, ji pareina tarsi iš „kitos tikrovės“ arba vizijų realybės. Ir tai – ne „Prarasto laiko ieškojimas“ pagal Marselį Prustą. Nors sąsajos įmanomos.

Pabandykime ir mes pabandyti įsistebėti į artėjantį laiką. Pasaulio ekonomikos lėtėjimas virstantis konkrečiais, neatlaikomais smūgiais buvusiems tarptautinių finansų rinkų galiūnams, bet tai jau beveik buvusi arba dabartinė realybė, tiesiog niūri kasdienybė. Tiesa, viešojoje erdvėje norint galima surasti oficialių valstybės galvų ar madingų analitikų nusišnekėjimų esą Lietuvai čia nieko tokio, mes viso labo finansinė provincija, tarsi mūsuose nedominuotų Šiaurės šalių bankai, tiesiogiai susiję su apšlubusiais ar išnykstančiais pasaulio finansų milžinais o ir su tais pačiais analitikais.., tiek to. Tiek to, kad gyvenamųjų namų statybos stoja, išties, kiek gi galima, argi mažai jau pristatyta. Ir taip esamų beveik niekas nebeperka. Nors norėtų, jei tik įgalėtų. Pagal „delfonautus“, taip ir reikia tiems nekilnojamiems monstrams. Pakanka siautėti. Na, tiesa, dar tiesiog neįsivaizduojamai brangstanti elektros energija, dujos, nenumaldomai tolstantis Jo Didenybės Euro įvedimas, tragiškai sumažėję investicijos, viena po kitos bankrutuojančios bendrovės, nuosekliai tuštėjančios kavinės ir viešbučiai, pilnėjantis viešasis transportas..  Net nebeidomu, tiesiog infliacija, ir tiek. Natūrali, kaip žiema.  Gamtos ir ekonomikos ciklai.

Dar artėja rinkimai. Bet ar tai taip jau labai svarbu. Neženkliai daliai, tiksliau, keliems procentams Lietuvos visuomenės, priklausantiems politinėms partijoms – net labai svarbu. Štai čia ir atrandame vietos kovotojo dimensijai. Kad ir pagal Carlos Castanedą. Tik kas su kuo, dėl ko ir už ką kovoja? Ir už ką nekovoja? Atsakymai aiškūs: rinkėjų pagalba tarpusavyje kovoja tie keli politinėms partijoms priklausančiųjų procentai. Tai kas, kad jų tiek nedaug, po rinkimų jie ir vėl taps kritiškai svarbiais, galinčiais realizuoti šimtmečio ar net tūkstantmečio sandorius. Tiesa, valdančiųjų procentų struktūros sandara kažkiek keisis, bet visvien, net ir pagal Aukščiausio rango vizijas labiausiai tikėtina kažkokia tai vaivorykštė, tiesiog – kaip savaiminė vertybė.

Už ką nekovojama artėjančiame laike? Už realų situacijos pakeitimą. Na ir kas, kad svaidomasi programiniais šūkiais, smaigstomasi kritikos ietimis, dunda renginių būgnai, klesti pigių reginių industrija. Veiklos imitacija ir tiek. Praktiškai nei viena iš politinių partijų, realių pretendenčių į būsimos situacijos valdymą, o ir bet kuri jų galima koalicija nedisponuoja esmine kompetencija, būtina esamos padėties pakeitimui. Tariamos šešėlinės vyriausybės graudžiai juokingos, nors žodis „šešėlis“ čia visai tinka. Taigi, esminio strateginio judesio kitokios ateities link tikėtis neverta.

Renaldas Gudauskas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *