Konfliktų spektras

Pačia bendriausia prasme kariniai konfliktai tarp valstybių „skleidžiasi“ plačiame spektre, kuriame atsispindi panaudotos jėgos intensyvumas. Klasikinėse klasifikacijose konfliktų spektras prasideda nuo nuo žemo intensyvumo konfliktų, kuriuose jėga vartojama nuosaikiai ir pasirinktinai. Spektrą užbaigia aukšto intensyvumo konfliktai. Tarptautinėje arenoje tai galėtų būti branduolinio ginklo pavartojimas. Pastaruoju metu ši tikimybė susišaukia ir su neprognozuojamomis tarptautinio terorizmo apraiškomis.

Konkretaus konflikto specifinę vietą spektre apsprendžia keletas veiksnių. Visų pirma tai: bendrieji politiniai tikslai; išreikšta valstybės valia;  karinis potencialas; kovinės galios koncentracija potencialiame mūšio lauke. Kuo pastarosios laipsnis didesnis, tuo didesnė intensyvesnio konflikto rizika.

Šiuo metu pasaulyje stebima padidėjusi žemo intensyvumo konfliktų raiška. Valstybės ar jose veikiančios konfliktuojančios jėgos paprastai nesistengia pasiekti kraštutinio  intensyvumo spektro ribos, už kurios grėstų totalus su(si)naikinimas. Pernelyg nesiplečiant, panaši karinė logika būdinga ir konkurencinėms politikos ar verslo aplinkoms. Išimtys egzistuoja, bet jos labai retos ir susiję daugiau su ekstremalia lyderyste.

Valstybėse ar jų sąjungose veikiančios karinės, politinės ir ekonominės galios turi  pasižymėti universalia ir lanksčia lyderyste bei gebėjimais suvaldyti nepastovų kintamumą politiškai ar ekonomiškai „sukarintose“ aplinkose viso konfliktų spektro kontekste. Beje, žemo intensyvumo konfliktai gali būti ir nereta aukšto intensyvumo karo išraiška. Versle ir politikoje informacinis/psichologinis karas yra kasdienybė.

Renaldas Gudauskas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius