Sun Tzu savo karo mene išskiria penkias karinių jėgų rūšis. Modernioje vadyboje tai būtų siejama su skirtingais valdymo stiliais. Taigi, pirmąją jėgą jis apibūdina kaip galingą ir bauginančią. Antroji jėgos rūšis – išdidi ir išpuikusi. Trečioji jėga laikoma tvirta, nepalaužiama, linkusia į kraštutinumus. Ketvirtoji jėga pasižymi garbėtroška, yra godi ir įtari. Penktoji jėga charakterizuojama kaip neskubanti, pakankamai lanksti, linkusi į nuolaidumą ir pasidavimą. Suprantama, kalbama tik apie pagrindines jėgų specifikacijas, kurios sąryšyje su konkrečiomis vadybos komandomis ir atsitinkančiomis situacijomis gali pasireikšti įvairiais sprendimų deriniais bei dinamiškais elgsenų pavidalais.
Susidūrus su tokiomis charakteristikomis pasižyminčiomis jėgomis Sun Tzu rekomenduoja galingą ir bauginančią jėgą „pasitikti” santūriai, tačiau su subtilia tvirtybe. Išdidžius ir išpuikusius galima laikyti „laukimo režime”, tačiau tai daryti verta mandagiai, išlaikant tam tikrą pagarbos lygmenį. Tvirta, nepalaužiama ir linkusi į kraštutinumus jėga nusipelno subtilaus ir diplomatiško manevravimo, netgi tam tikros į strateginį įviliojimą, suvedžiojimą panašios elgsenos. Garbėtroškos, godūs ir įtarūs yra tiesiog triuškinami spaudžiant ir atakuojant visu frontu. Juos reikia sekinti ir neduoti ramybės užpuldinėjant flanguose, atkertant nuo pagrindinių galimo palaikymo šaltinių. Neskubrius, minkštus, linkusius į nuolaidumą ir pasidavimą taip pat reikia nieko nelaukiant pulti, nevengiant psichologinių ir kitokių sukrėtimų, atakuojamų struktūrų skaldymo. Smūgiuoti reikia pasitaikius pirmai progai, vos tik priešininkas atsidengia smūgiui. Jei tai neatsitinka, jis apsupamas atakomis.
Esant reikalui visose situacijose galima lanksčiai dozuoti pagarbos bei kietos jėgos derinius.