Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba paprastais žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje žemėje nebūna.
Kai žmogus žengia į kovotojo kelią, pamažu jis suvokia, kad įprastas gyvenimas amžiams liko už nugaros. Įprasto pasaulio saugos priemonės jam nebegalioja; jei nori išlikti, jis privalo įsisavinti naują gyvenimo būdą.
Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausia turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ar graužaties.
Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Tai laisvumas. Kovotojas – ne medžio lapas vėjo malonėje. Niekas negali primesti jam savo valios; niekas negali priversti jo veikti prieš savo norą ar nepaisyti geresnio savo sprendimo. Kovotojas prisiderinęs išgyventi ir jis išgyvena geriausiu įmanomu būdu.
Kovotojai žino gilų savo veiksmų tikslą, kuris neturi nieko bendro su asmenine nauda. Vidutinis žmogus įninka veikti tik tada, kai užuodžia pelną. Kovotojas veikia ne dėl pelno, bet dėl dvasios.
Pagal „Laiko Ratas”.