Šiuo atveju nebevartoju sąvokos „Žinių visuomenė“, nes nėra prasmės kalbėti apie tai, ko nėra, kam sukurti per pastaruosius metus valdančiosios koalicijos pastangų dėka sugriautos visos įmanomos prielaidos. Nebėra reikalo aptarinėti ir vadinamą Žinių ekonomiką. Lietuvoje vietoj visais šio tipo ekonomikos parametrais pasižyminčio reiškinio – Žinių ekonomikai palanki institucinė ir įstatyminė aplinka; klestintis švietimas ir mokslas; optimali informacinė infrastruktūra bei inovacijos turime tik organizaciją, vis dar tebevadinamą Žinių ekonomikos forumu. Pusėtina situacija nebent tik informacijos ir telekomunikacijų technologijų (ITT) infrastruktūros srityje, nes čia maksimaliai „efektyviai“ realizuojami įvairių interesų grupių siekiai ir greitai „prasukami“ ES skiriami resursai. Visose kitose įvardintose srityse padėtis daugiau negu bloga.
Dabartinė Lietuvos vyriausybė (LRV), formaliai deklaruodama siekį optimizuoti Informacinės plėtros (IVP) institucinę sąrangą, o iš tikrųjų siekdama dirbtinai integruoti į šios strateginės ir ekonominiu požiūriu reikšmingos srities kontrolės erdvę politinės atsakomybės principą per 1,5 metų praktiškai paralyžiavo IVP procesus Lietuvoje. Daugelis šaliai reikalingų teisės aktų, strategijų nebuvo priimta vien tik todėl, kad LRV niekaip nesugeba išspręsti institucinės IVP sąrangos klausimo (jeigu tiksliau – nepavyksta pasidalinti tarp koalicijos partnerių įtakos zonomis). Nepriimti ir tie įstatyminiai aktai, kurie buvo LRV programoje. Blogiausia tai, kad IVP funkcijų perpasiskirstymai ar pasidalinimai neturi jokios vertės, o neretai, (pvz., eValdžios atvejis) įneša dar daugiau sumaišties. Vidaus reikalų ministerija (Liberalų ir centro sąjunga) formaliai yra atsakinga už eValdžią. Tačiau, dėl logiškai nepaaiškinamų priežasčių LRV priimama ePaslaugų plėtros programa, kurią kažkodėl turi patvirtinti Susisiekimo ministerija (Liberalų sąjūdis). Gi tiesioginis programos valdymas numatomas, žinoma, Ministro pirmininko tarnybai.. Tai – tik vienas pavyzdys. Koks nors vadinamos eSveikatos atvejis reikalauja atskiros ir itin įdėmios analizės, nes duomenų tam yra daugiau, negu pakankamai. Ateis ir tam laikas.
Dabar vykstanti „pertvarka“ aptariamoje strateginėje visuomenės gyvenimo srityje naikina tai, ką Lietuva jau buvo pasiekus – sugebėta valdyti Informacinės visuomenės plėtros procesus įgyvendinant ITT projektus, rengiant teisės aktus, valdant lygiagrečius procesus, realizuojant skirtingų institucijų iniciatyvas. Dabar gi vėl grįžtama į projektinį lygį, kuriame būta beveik prieš dešimtmetį – ieškoma tariamai veiksmingų, fragmentuotų projektų, neturint efektyviai koordinuojamos ir valdomos holistinės strategijos. Viskas, ką reikia padaryti tai tinkamai administruoti paslaugų teikimą, o tai yra vadybos uždavinys, visiškai nepriklausantis nuo politikos, daugiau susijęs su tam tinkamų sprendimų bei priemonių pasirinkimu ir įdiegimu. Taigi, trūksta šeimininko, kuris nepriklausomai nuo politinių priklausomybių profesionaliai prižiūrėtų, kad valstybė kaip organizacija būtų tinkamai valdoma ir progresuotų. Kita vertus, kol ministerijose ir kitose įstaigose neatsiras pakankamai žmonių, kurie patys, be taip vadinamų „outsourcing“ tipo, savo interesus turinčių konsultantų kvalifikuotai darys tai, kas jiems priklauso ir atsakys už savo atliktą darbą, realaus progreso naujausių technologijų ir vadybos srityje nebus ir jokia konkurencinga šalimi netapsime. Už tuos pinigus, kuriuos šiandien valstybė sumoka kasmet įvairioms konsultacinėms bendrovėms būtų galima sukurti kad ir virtualią ITT akademiją valstybės tarnautojams su labai aukštu mokymo turinio lygiu ir naujoviškomis priemonėmis, o perspektyvoje šį „know how“ ir eksportuoti.
Nieko nauja ar gera nepasiekta ir plėtojant ITT verslą. Dar daugiau, LRV savo veiksmais skatina valstybinio sektoriaus kišimąsi į ITT rinką (pvz. saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas, bandymai įgyvendinant ITT projektus dirbtinai organizuoti valstybinių institucijų ir ITT bendrovių klasterius, kur valstybinės institucijos yra visiškai nereikalingos. Neskatinamas ir vietinių ITT kompanijų iniciatyvumas (smulkus ir vidutinis verslas), nes šiuo metu daugiau remiami didelių pasaulinių bendrovių filialai Lietuvoje. Atskiro aptarimo nusipelno „Barclays“ banko IT centro atvejis. Praktiškai už valstybės lėšas parengti specialistai palieka Lietuvos bendroves bei valstybinius ITT projektus ir dirba užsienio bankui kaip pigi kvalifikuota darbo jėga. Nors ir sumokama kažkiek mokesčių, valstybė netenka dalies kritinės kompetencijos masės ir nedidina savo konkurencingumo. Be to, skirtingai nuo „Barclays“, Lietuvos ITT įmonės už darbo vietų kūrimą Lietuvoje jokių lengvatų negauna. Kitos valstybės dažniausiai padeda savo bendrovėms „užaugindamos“ jų konkurencingumą ir padedamos įeiti į tarptautines rinkas. Šiuo atveju – tiesiogiai remiamas užsienio verslas Lietuvoje. Pasitikėjimo nekelia ir tai, kad susitarimo su „Barclays“ salygos yra įslaptintos. Tokių atvejų neilgoje ir, deja, ne visada šlovingoje nepriklausomos Lietuvos istorijoje jau būta. Atrodo, kad bus ir daugiau.
+1 autoriui.