Pykčio svarba kovų ir karo menuose yra ypatinga. Kaip ir kasdieniame gyvenime bei organizacijų vadyboje. Dėl savo specifikos ši tema dažniausiai apeinama arba neakcentuojama. Išimtį sudaro Sun Tzu mokymas bei išskirtiniai modernių organizacijų elgsenos ekspertai kaip Adrian Furnham. The Psychology of Managerial Incompetence: A Sceptic’s Dictionary of Modern Organizational issues.
Siutinti priešą neatrodytų protinga, tačiau turime atsižvelgti į momento specifiką. Karo mene strateginė pykčio panaudojimo prasmė yra siejama su siekiu išsekinti priešą, sumažinti jo efektyvumą „padedant” jam prarasti ramybę ir šaltakraujiškumą. To pasėkoje pykčio paveiktas atakos objektas ne tik praranda energingumą, bet ir nesugeba susikoncentruoti gyvybiškai aktualiems smūgiams.
Kai kuriose veiksmo kultūrose (pvz. sportinis pyktis bokse – Muhammad Ali, Jack Johnson,) pyktis yra tapęs efektyvios strateginės elgsenos dalimi. Senovės kinų karo mene pyktis naudotas ir kaip motyvacija siekiant psichologiškai nuteikti ir sustiprinti savo pajėgas prieš galingą priešą. Ypatingai išvystyta ši elgsena buvo ir senovės Šiaurėje (berserk’ai.) Kai kuriais atvejais kasdieniame gyvenime pyktis gali pasireikšti ir kaip instinktyvi savisauga.
Pabaigai norisi akcentuoti, kad pykčio dimensija čia yra aptariama ne kaip moralės kategorija, o kaip tam tikras efektyvios kovinės strateginės elgsenos komponentas, kurio dėka siekiama konkurencinio pranašumo.
P.S. Vis tik istorinė ir mūsų dienų patirtis rodo, kad naudojantys „nuosavą” pyktį kaip savotišką energetinį užtaisą arba tiesiog nesugebantys jo suvaldyti „blogai baigia”, anksčiau ar vėliau patirdami negatyvias to pasekmes.