Šiomis dienomis skaičiau pranešimą tarptautinėje konferencijoje apie inovatyvių verslo įmonių perspektyvas saugumo bei gynybos pramonėje ir karo meno strategijų galimybes šiame kontekste. Kiek anksčiau dalyvavau Microsoft ir Žinių ekonomikos forumo surengtoje inovacijų dienoje. Taip pat turėjau vertingą diskusiją apie bendrą mūsų šalies verslo, ekonomikos ir politikos situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijoje. Švelniai tariant, vaizdas prieštaringas. Nepaisant vertingų įžvalgų, įdomių pasisakymų, dalykinių diskusijų visumoje mano išvada viena – Lietuvos verslas pakirstas iš esmės.
Dabartinė Lietuvos situacija išties kritiška. Ir dėl to kalta ne tik ir ne tiek bendra ekonominė pasaulio padėtis, kiek mūsų pačių rinktų valdžių klaidos ir neprofesionalumas. Ne paskutinę vietą čia užima ir pačių verslo organizacijų vangumas, vidinis nepakankamumas vadybine prasme, jau nekalbant apie inovatyvius sprendimus. Toliau kliedėti apie tai, kad verslui ir piliečių kūrybai bei technologinėms ir organizacinėms inovacijoms, Žinių ekonomikai, mokslui ir studijoms turi būti sukurta palanki įstatyminė ir mokesčių aplinka nebėra prasmės. Tai tik politizuotas PR. Viskas daroma atvirkščiai.
Niekas net nebando atsižvelgti į vieno kito nepakankamai konjunktūrinio analitiko ar eksperto pastebėjimus, kad būtina skubiai gelbėti valstybės ekonomiką ne tik didinant vartojimą, bet visų pirma skatinant konkurencingą gamybą bei aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias ekonomikos šakas, atstatant motyvuojančias mokestines lengvatas ir išsaugant bei kuriant naujas darbo vietas. Pagal klasikinį makroekonominį klasifikavimą, kurį laiką buvę vardinami kaip buvusios postsovietinės erdvės valstybės dabar jau galime save priskirti žemiausiam, vos pragyvenančių valstybių sluoksniui. Nepaisant to, kad ES esame jau penkeri metai. Ydingas skurdo ir atsilikimo ratas įsisuko.