Nežinau, kaip atsakyti, kas yra dvasingumas, bet manau žinąs, kaip apie tai reikėtų paklausti.
Gal tai gilus, tikras požiūris į žmones ir pasaulį? O gal – tiesiog proto ramybė nelaimės akivaizdoje? Pagaliau, gal tai yra visa, ką žmogui reikia žinoti?
Kita vertus, tai gali būti dėkingumas už kiekvieną aplinkybę praeityje, kuri atvedė jus į tiesą. Tai momentas, kai prarandi paskutinį skatiką, tačiau žinai, kad vis dar turi kažką, ko negalima įsigyti už pinigus.
Tai tarsi noras eiti namo, vis dar pasiliekant vietoje. Ko gero, dvasingumo negalima perduoti kitam. Bet jis gali būti susikurtas.
Bet kuriuo atveju: Lyderiui – tai žinojimas, jog egzistencija yra negailestinga kova su savimi. Tai savo galimybių ir jėgų suvokimas. Absoliuti dvasinė koncentracija lemiamais gyvenimo momentais. Atsiribojimo principas nuo visko, kas nesi TU.
Kažkas yra pasakęs, kad tai jausmas, kad nori ir gali nusukti kam nors sprandą bet nueini į šalį. Tai galėjo būti ir Sun Tzu..
Tiesos, nesvarbu – reikšmingos ar ne, ieškojimas nėra pagrindinis viso žmogaus gyvenimo tikslas ir uždavinys.
Tiesa nėra negyvas daiktas, kurį atradus, galima eksponuoti muziejuje, po eksponatu pakabinus paaiškinimų, klasifikacijų, katalogų korteles ir laikant patį eksponatą sterilioje sausoje aplinkoje.
(http://matutis.eu/tiesa/ )
Bet, mano požiūriu, tai dvasingumui tai perdaug suasmeninta. Žiūrint iš žmonijos istorijos perspektyvos, dvasingi žmonės visada aukojosi dėl kitų…