Jau lyg ir persirito 2009 metai per Lietuvėlę. Per likusias dienas tikriausiai nieko naujo ar ypatingo neturėtų įvykti. Atrodo, kažkiek atsilaikėme, nepaisant daugiau negu neįgalios vyriausybės labiau negu nekompetentingų, neva kritinių sprendimų. Ekranuose vėl šmėžuoja dėl sunkiai suvokiamų priežasčių populiarumo bemaž nepraradę, bet jokio pasitikėjimo nekeliantys, ateities kontūrus braižaliojantys besmegeniai analitikai. Kaip visada dreifuoja „politikai” ir „politologai”. Viešojoje erdvėje demaskuoja, padlaižiauja, isterikuoja arba parsidavinėja informacinio fronto kareivėliai. Beveik kasdien iš kėdės išsviedžiamas koks nors viršininkėlis ir „teisingo” rezervo „sąrašas” pakinta, bet ne situacija. Vilniaus savivaldybė išsipardavinėja, tauta vis dar apsipirkinėja, dar likę gyvi pensininkai protestuoja. Kažkokie procesai vyksta. Nepaisant jau beveik neegzistuojančios valstybėlės lyg ir nebuvusios ekonomikos tektoninio lūžio, mokslo, švietimo, kultūros, valstybės tarnybos, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų žlugimo, nevaldomai įsuktos ir beviltiškai didėjančios bedarbystės, tebeaugančios emigruojančio perspektyvaus jaunimo bangos. Nors krizė – ne lietus, šiek tiek perfrazuojant poeto V. Mačernio žodžius, praeinančiame pasaulyje viskas praeina..
Su šv. Kalėdom.