Arba – ydingas, uždaras, užburtas „strateginis” ratas. Būtent tokiame kontekste šiandien norėčiau švelniai prisiliesti prie strategijos problemų. Organizacijų strategijų gelmių ir aukštumų ignoravimas kaip taisyklė atveda prie to, kad jos praranda strateginę galią ir vertę. Riboti vadovai paprastai susikoncentruoja prie nesibaigiančio ir niekur nevedančio vidinių procesų „tobulinimo”, niekam nereikalingos „komandos” telkimo, ritualinių vidinės komunikacijos šokių, beprasmio „įvaizdžio” kūrimo, pseudolyderystės mokymų. Tuo metu pati organizacija neretai jau būna praradusi savo strateginę kryptį bei perspektyvą. Vėlgi, tai praktiškai vienodai aktualu kaip verslui, taip ir politikai.
Kad išliktų ir nugalėtų organizacijos turi įveikti minėtus efektyvios vadybos imitavimo procesus, įgyti ir suvaldyti strateginę intenciją bei išsiveržti iš „vicious circle” sindromo. Dabartinėse kritinėse situacijose organizacijų lyderiai privalo naujai įvaldyti prarastą strategijos mokslą ir meną. Nes daugelis standartinių valdymo principų bei taisyklių tiesiog nebeveikia, arba, dar blogiau – veikia atvirkščiai. Tik tokiu keliu eidami jie gali įgyti strateginį šansą „re-educate” savo komandą, suteikti jai galimybę įgyti arba sustiprinti esmines naujųjų situacijų valdymo kompetencijas. Tai bene vienintelis kelias atgauti prarastą arba įgyti naują organizacijos JĖGĄ.
P.S. Tai ir būtų įžanga į inovatyvias strateginės vadybos inovacijas.