Karas savaime neegzistuoja. Pagal klasikinį supratimą karas yra politikos tesinys karinių priemonių pagalba. Politikos uždaviniai, motyvuojantys karo prielaidas, kartu yra ir karinių procesų realizavimo sąlyga. Kitaip tariant, karas tarnauja politikai.
Politikos uždaviniai karui įvairuoja nuo pasipriešinimo agresijai iki aktyvios agresijos priešo atžvilgiu ir jo sunaikinimo. Atitinkamai nuo to priklauso ir prievartos taikymo laipsnis. Tai atliekant labai svarbu kontroliuoti, kad politinio uždavinio mastas neviršytų karinių pajėgų galimybių.
Kada politikos motyvas karui yra itin intensyvus, iškyla natūrali grėsmė dėl karinės destrukcijos dominavimo. Tokiu atveju karas savo esme tampa mažiau susietas su politika, o kompleksiškumo nesuvaldymo grėsmė padidėja. Būtina ne tik įveikti priešą, bet ir harmonizuoti pažeistas proporcijas. Suvaldyti strateginius procesus bei išspręsti politikos keliamus uždavinius karui įmanoma tik integraliai realizuojant valstybės interesus.