Valstybės ateities, arba strateginė intencija gali būti apibūdinama kaip ilgalaikė, toliaregiška perspektyva, valstybės mastu integruojanti ir mobilizuojanti strateginį mąstymą ir strateginius resursus. Ji privalo turėti platų piliečių pritarimą ir palaikymą. Strateginė intencija ypatingai svarbi tuo, kad jos dėka tampa įmanoma sukoncentruoti valstybės piliečių energiją bei nustatyti strateginius veiklos taikinius. Tačiau strateginės intencijos nedera tapatinti su valstybės vizija. Jos abi turi persiliejančias, viena kitą papildančias, tačiau kitokius tikslus atliepiančias paskirtis ir raiškos erdves. Strateginė intencija labiausiai yra susijusi su Lietuvai taip svarbiais strateginio konkurencinio pranašumo kūrimo procesais, išskirtiniais konkurencinės kovos tarptautinėse rinkose metodais bei strateginiais partneriais. Kalbama apie tai, kaip sufokusuoti valstybėje veikiančių organizacijų jėgas ir pasiekti efektyviausio rezultato veiklos srityse, labiausiai silpninančiose galimų konkurentų pranašumą. Ir tai – jokia agresyvi vadybinė retorika. Juk valstybės, kaip superorganizacijos tarpusavyje daugiau konkuruoja, nei bendradarbiauja. Tokiuose, ne mūsų valstybės naudai veikiančiuose konkurenciniuose procesuose pastaruoju metu atsidūrė ir emigruojantys Lietuvos piliečiai, užsienio šalyse studijuojantis mūsų jaunimas. Galėjo būti kitaip. Deja, vietoje kitokios realybės mes dabar turime tik eilinį į nepamatuojamą erdvę nukreiptą mistinį viešųjų ryšių projektą “Lietuva 2030”, kurį bando realizuoti Premjero vadovaujama nepažangios valstybės Pažangos taryba.
Susisiekianti tema – “vicious circle” sindromas, arba – ydingas, uždaras, užburtas ”strateginis” ratas. Būtent tokiame kontekste prasminga prisiliesti prie valstybės ir jos institucijų strategijos problemų. Organizacijų strategijų gelmių ir aukštumų ignoravimas kaip taisyklė atveda prie to, kad jos praranda strateginę galią ir vertę. Kažką panašaus šiomis dienomis stebime ir su kai kuriomis ne itin sėkmingomis ES valstybėmis. Standartiniai vadovai paprastai susikoncentruoja prie nesibaigiančio ir niekur nevedančio valstybės institucijų organizacinių struktūrų ir procesų “tobulinimo”, net nesvarstant tų reiškinių principinio reikalingumo, nepamatuoto taupymo, neretai tik savo interesų grupės tikslams reikalingos “komandos” telkimo, beprasmio “įvaizdžio” kūrimo. Tuo metu pati organizacija, o kartais ir valstybė neretai jau būna praradusi savo strateginę kryptį bei perspektyvą. Tai praktiškai vienodai aktualu ir verslui ir politikai, ir universitetams kaip svarbiausioms valstybės kuriamųjų galių palaikymo citadelėms.
Verslo, politikos, kitų veiklų sričių atstovai labai dažnai daro tas pačias klaidas kurdami planus, kuriems įgyvendinti trūksta finansinių resursų. Dar blogiau, kada domimasi tik kasdienių verslo ar kitos veiklos krizių įveikimu ignoruojant strategines problemas. Kitaip tariant, nesugebama įvertinti savo gebėjimo įvertinti rizikas. Rizikos intelektas kaip strateginė problema yra tarsi asmens, grupės ar organizacijos esminė kompetencija. Jis apima visus patirties ir žinių išteklius, kuriuos galime pasitelkti, siekdami išspręsti rizikos problemą. Bene įdomiausia, kad šie ištekliai yra išskirtinai socialinio pobūdžio. Rizikos sukuria komercinį arba socialinį kontekstą, kuriame kai kurie iš šių išteklių tampa vertingesni už kitus. Su kiekviena nauja problema atsiranda patirties galimybės, toli pralenkiančios tai, ką geriausi pasaulio universitetai pajėgia įtraukti į savo mokymo programas. Taigi, rizikos uždaviniai – neriboti, kaip kad neriboti ir rizikos problemų sprendimai.
Savo ruožtu, kad išliktų, nugalėtų konkurencinėje kovoje ir sustiprintų valstybių, kuriose veikia konkurencinį pranašumą verslo organizacijos turi įveikti minėtus efektyvios vadybos imitavimo procesus, įgyti ir suvaldyti strateginę intenciją bei išsiveržti iš “vicious circle” sindromo. Dabartinėse kritinėse situacijose organizacijų ir valstybių lyderiai turi naujai įvaldyti dalinai prarastą strategijos mokslą ir meną. Nes daugelis standartinių valdymo principų bei taisyklių tiesiog nebeveikia, arba, dar blogiau – veikia atvirkščiai. Tik tokiu keliu eidami jie gali įgyti strateginį šansą, “re-educate” savo organizacijas, suteikti joms galimybes įgyti arba sustiprinti esmines naujųjų situacijų valdymo kompetencijas. Tariamai paradoksalu yra tai, kad išlaisvinti ir decentralizuoti asmeninę iniciatyvą įmanoma tik tada, kada Lyderis parodo bendrąją kryptį ir subtiliai “harmonizuoja” visų komandos narių pastangas ir veiklas. Jeigu to nepavyksta padaryti, organizacija vietoj sustiprėjimo gali tik nusilpti ir tapti dar labiau pažeidžiama. Taigi, veiksmų vienybė ir sėkmė pasiekiama ne pernelyg didelės kontrolės, o strategiškai koordinuojamų iniciatyvų dėka. Ko gero tai – bene vienintelis kelias atgauti prarastą arba įgyti naują valstybės organizacinę ir kuriamąją galią.
Valstybė kaip organizacijų visuma savo esme yra struktūrizuotas procesas. Išskirtinai efektyvi organizacija privalo disponuoti ypatinga parengtimi operatyviai/strategiškai veikti bet kurioje kritinėje aplinkoje. Toks esminis organizacinis pajėgumas ir yra procesas, turintis būti pastoviai stipresnis už eigoje įveikiamas situacijas. Kategorinis tokių organizacijų kūrimo imperatyvas – kritinės konkurencinės aplinkos. Jų paskirtis – verslo, politikos ar kitos, išskirtinės vadybos reikalaujančios veiklos procesų suvaldymas. Neramiems laikams sukonstruotos organizacijos nesunkiai adaptuoja savo misijas ir tradicinėse aplinkose. To negalima pasakyti apie vice versa tipo organizacinius modelius. Valstybės valdymo kontekste pagrindinė taisyklė turėtų būti griežta: strateginė intencija gali būti inicijuojama tik tose valstybės veiklos kryptyse, kuriose yra didžiausios strateginio konkurencinio pranašumo sukūrimo tikimybės ir galimybės. Pastarajam atsiradus jis ir strateginė intencija turėtų tapti integralia visuma bei valstybės naujosios realybės tapimo prielaida.