Jau rašyta apie nuomonę, kad autokratiški žmonės yra ne tik linkę į veiklą karinėse ar panašaus profilio organizacijose, bet ir turi realių šansų jose padaryti karjeras. Dar blogiau, patekę į civilinių organizacijų vadovaujančius postus jie pasąmoningai verčia tų institucijų organizacines kultūras sukarintomis. Analogiškai, kitokio tipo asmenybės prioritetą suteikia organizacijoms, labiausiai atitinkančioms jų vertybes – mokslo, švietimo, kultūros ir pan.
Toliau vystant nekompetencijos, kaip karinės taip ir bendrosios temą tikslinga akcentuoti autokratijos reiškinio ir asmenybinio nepakankamumo sąsajas. Pagal Adrian Furnham „The Psychology of Managerial Incompetence: A Sceptic Dictionary of Modern Organisational Issues, 2000. autokratinėms asmenybėms būdinga:
1) savo galimybių sureikšminimas ir konkurentų nuvertinimas;
2) nesugebėjimas toleruoti klaidas ir siekis apkaltinti kitus, neleidžiantys pasimokyti iš negatyvių patirčių;
3) fundamentalus konservatyvumas, kenkiantis pozityvioms permainoms ir organizacinei pažangai;
4) nesugebėjimas kokybiškai atlikti konkurencinės žvalgybos operacijas bei kūrybiškai interpretuoti jų eigoje gautus duomenis;
5) tendencija ignoruoti perspėjimo ženklus, kad reikalai krypsta į blogąją pusę;
6) pasyvumas, delsimas ir veiklų atidėliojimas;
7) iniciatyvos perimant konkurencinių situacijų kontrolę stoka;
8) išankstinė nuostata taikyti prieš konkurentus maksimalia pralaimėjimo rizika gręsiančias frontalines atakas, kurios vartotinos tik tada, kai yra išsemtos visos kitos galimybės.