„Kovotojas pasitinka savo likimą, kad ir koks jis bebūtų, ir priima jį visiškai nuolankiai. Taip nuolankiai jis priima savo būtį, ne kaip pagrindą apgailestavimui, o kaip gyvą iššūkį. Kovotojo nuolankumas – ne elgetos nuolankumas. Kovotojas prieš nieką nelenkia galvos, taipogi jis niekam neleis lenkti galvos prieš save. Elgeta bematant puola ant kelių ir nusižeminęs pataikauja aukštesniam už save. Tuo pat metu jis reikalauja, kad žemesnis už jį šliaužiotų prieš jį patį.”