Kovos kontūrų kūrimas bei atskirų procesų fragmentų apjungimas karo mene gali būti laikomas strateginiu pajėgų konfigūravimu. Standartiniai vadai paprastai vadovaujasi išankstiniu tam tikro žinojimo lygmens veiklų „maršrutu”. Kontrastą jiems sudaro išskirtiniai strateginių kovų Meistrai. Pastarieji sugeba kovos procese sustiprinti savo pajėgas suvienydami jų stiprybes. Taip sukuriamas kovinis komandinis pranašumas, atsparus pačioms nepalankiausioms aplinkoms ir sąlygoms. Tokia Lyderystė pajėgi atlaikyti pranašesnės galios priešininko pastangas suardyti dinamišką kovinį Lydinį.
Sugebėjimas sūkurio metodo dėka „supinti” kovos elementus ir sugeneruoti neįveikiamus viesulo efektus yra tikrasis nepaprastųjų konkurencinių situacijų valdymas. Kitaip tariant, vadinamasis sūkuriavimas ir yra išskirtinė karo meno technika, leidžianti ne tik išvengti tiesioginių priešininko atakų smūgių, bet ir netikėtai jį kontratakuoti iš pastoviai kintančių aplinkos padėčių. Konkurencinėse organizuotų junginių kovose sūkurio technologijų taikymas taip pat sustiprina procesų jungtis nepažeidžiant jų struktūrinio lankstumo ir gyvybingumo.
Suprantama, aptartieji karo meno aspektai padidina ir strateginių atakų slaptumo, netikėtumo bei nenuspėjamumo laipsnį.