Prisitaikymas kaip tam tikro laipsnio darna yra itin svarbi ir neatsiejama strateginio mąstymo dalis. Kita vertus, jeigu integralioji Lyderystės esmė yra pažeista Tikslo ir Galios prasme, prisitaikymas gali degeneruoti virsdamas nuolaidumu, veiklos fragmentacija bei išblaškyta energija.
Jeigu Lyderystei stinga esminės vidinės Jėgos, paprastai bandoma šią asmenybės neatitiktį kompensuoti dogmatiška vadybos retorika ir autokratiniais valdymo metodais. Tokiais atvejais Minties ir Veiksmo lankstumas paaukojami fiksuotų organizacinių struktūrų stabilumui palaikyti.
Rezultatas būna paradoksalus – organizacinės struktūros pagrindas vis vien suyra nepriklausomai nuo desperatiškų bandymų stabilizuoti vidines struktūros aplinkas.