Kovotojo dvasia ir kelias

Sun Tzu mokyme asmenybe paremtos lyderystės esmė kritinėse situacijose įvardinama paprastai –

„neramiais laikais pasirūpink efektyviu vadovavimu”.

Jau ne kartą kalbėta, kad Sun Tzu strateginės nuostatos yra paradoksaliai universalios. Ne vienas originalus praeities mąstytojas savo mintimis tarsi susisiekia su Sun Tzu vertybinėmis paradigmomis. Lyderis neišvengiamai yra kovotojas.

Šiandien kiek rizikingai paanalizuokime, kaip kovotojo samprata atsiskleidžia Carlos Castaneda kūriniuose.

„Kai žmogus žengia į kovotojo kelią, pamažu jis susivokia, kad įprastas gyvenimas amžiams liko už nugaros. Įprasto pasaulio saugos priemonės jam nebegalioja; jei nori išlikti, jis privalo įsisavinti naują gyvenimo būdą”.

Mistiniame Castanedos pasaulyje kovotojas reiškia kovos vienetą – taip prisiderinusį prie jį supančių kautynių, tokį budrų, kad savo išlikimui užtikrinti jam nereikia jokių pašalinių dalykų. Nereikalinga ką nors kovotojui dovanoti, nereikalinga jam jokia parama, nei veiksmu, nei žodžiu, nereikalinga jokia paguoda ar paskatinimas. Visi tie dalykai glūdi pačioje kovotojo sąrangoje. Rezultatas – kovotojas, kuris kaunasi vienas ir vien tik iš savo tylaus įsitikinimo semiasi jėgų judėti į priekį, kovotojas, kuris nesiskundžia, kuriam nereikia pagyrimų.

„Pats efektyviausias gyvenimo būdas – kovotojo. Prieš priimdamas sprendimą kovotojas gali nerimauti ir mąstyti, tačiau apsisprendęs jis patraukia savo keliu, laisvas nuo graužaties ir minčių. Jo dar laukia aibė kitų sprendimų”.

Taigi, neišvengiamai imponuoja kovotojo – Lyderio – kryptingumas, ramybė ir efektyvumas. Beje, tai esminė modernios krizių vadybos nuostata.

Dabar trumpam atsargiai prisilieskime prie ypatingos erdvės, dėl kurios specifikos ir dominavimo, ko gero, Castanedos mokymas neretai yra baugščiai apeinamas, gal net kiek „pasąmoningai” ignoruojamas. Be reikalo.

„Blogiausia, kas mums gali atsitikti – tai, kad mirsime. Kadangi tai nepakeičiama mūsų lemtis -esame laisvi. Tie, kurie prarado viską, nebeturi ko bijoti”.

Praradimas šiame kontekste gali būti traktuojamas ir kaip savotiškas išgrynėjimas. Šitai ištarus tampa aiški ir kita nuostata:

„kovotojai žino gilų savo veiksmų tikslą, kuris neturi nieko bendra su asmenine nauda. Vidutinis žmogus įninka veikti tik tada, kai užuodžia pelną. Kovotojai veikia ne dėl pelno, bet dėl dvasios”.

Atrodo, viskas atsistoja į savo vietas. Jeigu esminiai principai aiškūs ir priimtini, tampa aiški ir tariama kovotojo-lyderio dilema. Kitaip tariant, jos nėra. Kaip ir nėra reikalo ką nors specialiai mokyti tariamos lyderystės. Arba tai gali būti tam tikras patogaus, dailiai įvardinto susitarimo reikalas. Kalbėti tenka nebent apie atitinkamą, griežtai vertybiškai orientuotą, kryptingą saviugdą, kurioje svarbiausią vietą užima pasaulėžiūros dimensija. Žinoma, didžiajai daliai to nereikia, kas yra natūralu. Bet, jei jau kartą įžengėte į kovotojo kelią, tiesiog, kaip pataria Castaneda, sustabdykite vidinį dialogą. Kitaip Jūsų neliks. Patikėkite.