Lyderystė: kritinė kompetencijos masė

Teisingas lyderystės esmės supratimas ir stiprių lyderio bruožų bei atitinkamų kompetencijų sąrangos ugdymas gali būti laikomas bene svarbiausia visų laikų valdymo mokslo ir praktikos problema bei uždaviniu. Kas teisingai tai suvokia, gali dar kartą grįžti prie ištakų – Markas Aurelijus.

Žinoma, čia nenorėtume diskutuoti apie tariamą, arba pseudolyderystę, kurios apsukrūs komercinių mokymų „vadovėliai”  už įspūdingą sumą žada išmokyti per 1-2 dienas, o vangios klasikinės mokymo institucijos tuo bando užsiimti eilę metų, per kuriuos pasaulis esmingai pakinta, o buvęs mokymo objektas neberanda jame savo pseudokompetencijos realizavimo prielaidų.

Kalbamės apie kitokią, išskirtinę lyderystę, kurią kaipo tokią visai neseniai jau įvardinau. Juk ne tik organizacijos, bet ir ištisos valstybės ar jų sąjungos gali žlugti arba klestėti iš esmės priklausomai nuo jų lyderių gebėjimų realizuoti išskirtinai išmintingas, tikroviškas vizijas.

Ir dar, kaip atskira organizacija, taip ir valstybė kaip visuma privalo disponuoti tam tikra kritinės kompetencijos mase, kuri paprastai reiškiasi ne tik vadybos, bet ir daugelyje kitų, kritiškai svarbių sėkmingai visuomenės raidai sričių. Kitaip neišvengiamai turime tai, ką pasaulis turi šiomis dramatiškomis ekonomikai ir visų mūsų gyvenimui dienomis.

4 thoughts on “Lyderystė: kritinė kompetencijos masė

  1. Lin says:

    Kritinės kompetencijos masės pas mus beveik nerasta. Ko turim tai turim – tai masės gebančios nepagarbiai kritikuoti kitus, na, o kritiškai vertinančios save ir norinčios kelti savo kompetenciją savo profesinėj srityje ne tik dėl popieriuko, minkštesnės kėdės ar didesnio atlyginimo, bet dėl kokybės, tokios masės mūsų šalyje yra arti 0 proc. . Kaip bebūtų gaila, apmaudu ir t.t., gebame tik pūstis kaip muilo burbulai, kol sprogstame ir nieko nebelieka, tik šlapia vieta. Dabar patys ir grimstame tų susprogusių muilo burbulų liūne….

  2. Renaldas Gudauskas says:

    Deja.. Gerbiu Jūsų nuomonę. Jai išties yra daug pagrindo. Žinoma, galima diskutuoti, kaip arti to Jūsų minimo nulio esame priartėję, tačiau nėra prasmės. Svarbiausia, kad problema egzistuoja ir praktiškai niekas jos tokiu kampu neanalizuoja ir strateginiu lygmeniu nesprendžia. Tad ir turime tai, ko neturime.

  3. Lin says:

    Turėjau laimės klausyti Jūsų paskaitų ir esu didelė Jūsų gerbėja. Tiesa, po Jūsų paskaitų daug ką teko apmąstyt, atradau ramybę (nes esu “vaikčiojanti problema”) ir tuo pačiu ją praradau…
    Aš tiesiog gyvenu tarp savo aplinkos žmonių, dirbu savo darbą tarp savo kolegų, žiūriu televiziją. Ir daugiausia matau žmones, kurie siekia tik betkokia kaina pritapti, kurie betkokia kaina siekia kuo daugiau materialinių gėrybių, valdžios. Ir kurie nesusimąsto kokios pasėkmės liks po tų, jų troškimų patenkinimo… Todėl ir manau, kad esame arti to “nulio”. Kokybės siekiantiems trūksta palaikymo, arba jie nemoka to palaikymo pritraukti, neturi kantrybės laukti kol kažkas kažką pradės suvokti, vertinti kitaip. Todėl vis tenka “bumtelt kakta į sieną”.
    Tuo tarpu esu „tupike”, o Jūs esate tas, kuris jau man davė daug atsakymų. Todėl esu čia… Ačiū Jums… ačiū, kad esate.

  4. Renaldas Gudauskas says:

    Nuoširdus dėkui už dėmesį tematikai ir komentarus. Iš tikrųjų, savo mintimis bei kita veikla aš, ko gero, daugiau savotiškai įvardinu problemas ir keliu nebūtinai tradicinius klausimus. Bet jeigu bendromis jėgomis pavyksta atrasti bent dalinius atsakymus, tai jau labai daug. Ir nemanau, kad esate, kaip pati sakote, „tupike”. Yra ir kitas tariamai paprastutis pasakymas: „kai nukritau į dugną, iš apačios išgirdau beldžiant..”. Taigi, palaikykim dialogą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *